Gediminas Laucius, Head of Tax and Legal Services at Lewben Group
Verslo perdavimo būdų yra tiek daug ir įvairių, kiek ir patys verslai yra skirtingi, o verslo perdavimo planavimas – toks pat svarbus procesas, kaip ir jo kasdienis valdymas. Tačiau visais atvejais galioja aksioma: kuo anksčiau pradedama planuoti, tuo mažiau netikėtumų laukia ateityje.
Vienas iš pirmųjų klausimų, kylančių pradėjus planuoti verslo perdavimą – ar jis bus tiesiogiai perduodamas įpėdiniams, ar parduodamas. Neseniai jau aptarėme, kad įpėdiniams verslas sėkmingai gali būti perleidžiamas tuomet, kai šis procesas kruopščiai planuojamas, atsižvelgiant tiek į paties verslo specifiką, tiek į jo įkūrėjo šeimos aplinkybes.
Verslo įkūrėjas gali pasukti ir kitu keliu – verslą ar jo dalį parduoti arba perleisti įpėdiniams netiesiogiai, per tarpines struktūras. Visi šie būdai reikalauja nuodugnios analizės ir kruopštaus verslo perleidimo plano, o šis procesas gali trukti ir 10, ir 15 metų.
Kodėl verslo įkūrėjas, pažįstantis savo verslą kaip penkis pirštus, negali jo „viens-du“ ir perleisti pasirinktu būdu? Pirmiausia, todėl, kad per visą gyvenimą užaugintas verslas nebūna vienalytis – užtrunka esamos padėties „skenavimas“ ir sprendimų priėmimas. Tenka įvertinti ir daugybę išorinių veiksnių, tokių kaip reguliacinės, mokestinės, net politinės aplinkybės. Iš dalies dėl šių kintančių aplinkybių verslo perdavimo planas turi būti lankstus – tai dar viena aksioma.
Paprastai tariant, „šiandien“ apsisprendus parduoti verslą, „rytoj“ to padaryti nepavyks, jei norima už jį gauti maksimalią vertę. Einant link šio tikslo, verslą reikės atitinkamai parengti, sukurti sistemą, kuri leistų verslą atriboti nuo jo steigėjo, kad, pastarajam pasitraukus, jo viso gyvenimo triūsas nesubyrėtų it smėlio pilis.
Siekiant išgryninti turimo turto struktūrą, neretai paaiškėja, kad tikslinga parduoti ne visą verslą, o jo dalį. Tą gali lemti, pavyzdžiui, verslo cikliškumas – galbūt, vienas turimo verslo segmentas turi šviesių augimo perspektyvų, o kitas savo zenitą jau pasiekė ir yra atsidūręs „leidimosi“ cikle. Taigi, galbūt, verta perspektyvų verslą auginti toliau ir perleisti jį ateities kartoms, kai jose atsiras įpėdinių, kurių išsilavinimas bei šiuolaikiniai įgūdžiai suteiks verslui dar didesnės vertės.
O kitą verslo dalį, kuris ilgalaikėje ateityje geromis perspektyvomis nebešvyti, gali būti tikslinga parduoti šiandien ir jau tuomet spręsti, kaip lėšas investuoti ir padauginti naudą ateities kartoms.
Kuomet nutariama, kuri dalis verslo bus parduodama ir kuri – perleidžiama įpėdiniams, reikia apsispręsti, kaip pastaroji dalis bus perleidžiama jaunesnėms kartoms. Tiesioginio perdavimo formų yra įvairių – dovanojimas, testamentas, dalies akcijų perleidimas, palaipsninis įpėdinių įvedimas į verslą. Verslui ir jo įkūrėjo šeimai nepalankiausias variantas – paveldėjimas įstatymu, tai yra, kuomet palikėjas nepasirūpina kitais turto perleidimo būdais. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, iliustruojančių liūdną tiesą, kad paveldėjimas įstatymu lemia verslo išskaidymą, „išbarstymą“, kadangi pagal įstatymą turtas, be jokių išlygų, tam tikromis dalimis dalijamas sutuoktiniui ir įpėdiniams.
Testamentas – neblogas instrumentas, jei turtas yra paprastos struktūros, pavyzdžiui – butai ar namai. Testamentas leidžia išreikšti valią, testatorius yra pakankamai laisvas, tačiau yra ir trūkumų, įvairių ribojimų. Svarbus niuansas – tiek turtą paveldint įstatymu, tiek pagal testamentą, galioja universalus teisių perleidimas. Tai yra – turtas perleidžiamas su visais palikėjo įsipareigojimais, o juk būna ir taip, kad palikėjo turimos skolos gali net viršyti paliekamo turto dalį. Be to, testamentinis paveldėjimas yra viešas procesas, ne visada leidžiantis diskretiškai išsaugoti delikačias asmens aplinkybes.
Verslo palikėjas turėtų apsvarstyti įvairius turto perleidimo būdus, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą – sklandžiai perleisti verslą. Vienas tokių būdų – šeimos fondo kūrimas. Gilias finansines tradicijas turinčiose šalyse – pavyzdžiui, Šveicarijoje, Olandijoje – fondų struktūras naudoti šeimos turto planavimui yra labai populiaru, tai viena iš gerovės valdymo paslaugų. Lietuvoje apie šeimos fondus dar kalbama atsargiai, tačiau reguliavimo kliūčių tam nėra. Rekomenduojama šeimos turto planavimui rinktis nereguliuojamus fondus arba vadinamuosius „de minimis“ režimo fondus.
Fondai – labai struktūruoti produktai, todėl puikiai tinka realizuoti šeimos konstitucijos idėjai. Į šeimos fondą gali būti „sunešami“ visi šeimos verslai, nekilnojamasis turtas ar kitos turto klasės. Fondo dokumentuose turėtų būti detalizuojamas šio įnešto turto valdymo mechanizmas, gali būti įtvirtinti įvairūs ribojimai (pavyzdžiui, dėl fondo išleistų vertybinių popierių perleidimo), nustatomos įpėdinių teisės ir pan.
Planuojant šeimos fondo steigimą, reikia atsakyti į klausimą, ar bus norima dirbti su profesionaliu fondų valdytoju, ar ne. Profesionalus valdytojas yra rekomenduojamas, kai įpėdiniai yra jauni, norima pritraukti išorės kapitalo ar dalį turto parduoti, investuojant į likvidesnį turtą. Šeimos fondas gali priminti anglosaksiškose jurisdikcijose paplitusius patikos („trust“) fondus. Šiose šalyse patikos fondai veikia jau šimtmečius, galima sakyti, gero skonio ženklas – nevaldyti turto tiesiogiai, o per patikos fondus. Tiesa, Lietuvoje steigti patikos fondus nebūtų tikslinga, kadangi mūsų šalis nėra prisijungusi prie 1985 m. Hagos konvencijos dėl tokių fondų pripažinimo ir traktavimo. Kartais konsoliduoto turto valdymui gali užtekti ir paprastos valdančiosios bendrovės ar specialaus teisinio režimo (pavyzdžiui, uzufrukto ar rentos iki gyvos galvos) nustatymo įpėdiniams perleidžiamam turtui.
Nors nuosavybės perdavimas naudojant tarpines struktūras yra sudėtingas, kruopštaus planavimo reikalaujantis procesas, tačiau tai – pažangus, pakankamai lankstus metodas. Tai leidžia įtraukti į turto valdymą profesionalius valdytojus, atveria galimybę įpėdiniams suteikti teisę tik į finansinę naudą be galimybės disponuoti turtu, suplanuoti turto perdavimą kelioms įpėdinių kartoms į priekį ir panašiai.
Kad ir kokį kelią palikėjas pasirenka, perduodamas savo sukurtą verslą, šis sprendimas turėtų atitikti ir paties verslininko įsivaizdavimą, kaip jis ketina gyventi ateityje. Jam dera atsižvelgti ir į kitų, už kuriuos yra atsakingas – darbuotojų, verslo partnerių, kreditorių, pagaliau ir valstybės – interesus. Įveikus visą šį kelią – nuo akistatos su savimi, savo poreikių įsivardijimo, kitų interesų apsaugojimo, kruopštaus planavimo iki sprendimų priėmimo – verslo įkūrėjas po pasitraukimo iš aktyvaus verslo gali tikėtis solidžios, ramios ateities.
Komentaro autorius – Gediminas Laucius, „Lewben Group“ Mokesčių ir teisės paslaugų vadovas
